Dvaro sodyba
- Titulinis
- Dvaro sodyba
Užutrakio dvaro sodyba
Vaizdingame pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų XIX–XX a. sandūroje įkurtas ansamblis – viena ryškiausių ir kultūriškai vertingiausių dvarų sodybų Lietuvoje. Dvaro klestėjimo laikotarpis, vadinamas „aukso amžiumi“, truko vos du dešimtmečius – nuo 1897 iki 1917 metų – kai čia gyveno grafas Juozapas Tiškevičius su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Vis dėlto, pasitelkę žymius menininkus iš užsienio – architektą Juzefą Hussą iš Lenkijos ir kraštovaizdžio architektą Édouard'ą François André iš Prancūzijos – dvaro šeimininkai sukūrė išskirtinio grožio architektūros ir gamtos dermę. Kūrėjai subtiliai pajuto ir meistriškai išnaudojo vietovės reljefą bei kraštovaizdžio unikalumą, sukurdami erdvę, kuri žavi ir šiandien.
XIX a. pab., atlikus Galvės ežero pakrantės sutvirtinimo darbus, ant ežero kranto per keletą metų (1897-1901 m.) iškilo elegantiški rūmai, primenantys užmiesčio vilą. Baltuose interjeruose, įrengtuose Liudviko XVI stiliumi, gausybė langų ir veidrodžių kūrė šviesos pripildytų rūmų įspūdį. Iš pagrindinės arba pokylių salės buvo galima išeiti į ežero terasą, nuo kurios atsivėrė įspūdinga panorama: Galvės ežero vandenyse išnyrantys romantiški viduramžių pilies griuvėsiai, medinis senasis Trakų miestas su bažnyčios bokštų siluetais, Bražuolės kalvynas horizonte. Priešais rūmus É. F. André suprojektavo prancūziškus (taisyklingų, simetriškų formų) parterius – su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis, o juos supo peizažinis (angliško tipo) parkas, harmoningai pereinantis į natūralią aplinką.
Visa tai, kas sukurta daugiau nei prieš šimtmetį, šiandien gali patirti kiekvienas apsilankęs Užutrakyje – vaikštinėdamas senojo parko takais, grožėdamasis architektūra ar tiesiog sustodamas pasigėrėti vaizdais, kurie skirtingais metų laikais palieka vis kitokio Užutrakio įspūdį. Šis išlikęs ir restauruotas ansamblis – tai ne tik saugomas istorinis ir kraštovaizdžio paminklas, bet ir atvira, gyva kultūros erdvė, kviečianti pažinti, patirti ir į(si)kvėpti.
Ankstyvieji savininkai
Pusiasalis ir aplinkinės žemės nuo XVI a. pradžios priklausė totorių didikams. Vėliau vieni šeimininkai keitė kitus – XVIII a. jis priklausė Seliavų giminei, vėliau Vilniaus katedros kanauninkui Dominykui Karoliui Karpiui. Amžiaus pabaigoje Užutrakį įsigijo Laurynas Odinecas, čia pastatęs mūrinę unitų koplyčią (jos liekanas galima pamatyti ir šiandien). XIX a. viduryje Užutrakis iš Odinecų perėjo Korevoms.
Tiškevičių laikotarpis
1867 m. Užutrakio valdas įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1830-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo sūnus, taip pat Juozapas (1868-1917), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Sviatopelk-Četvertinska Užutrakyje įkūręs iki šių dienų išlikusį dvaro sodybos ansamblį.
1901 m. Užutrakis buvo paskelbtas ordinacija (tai yra tam tikra dvarų paveldėjimo sistema pagal kurią žemės ūkio nuosavybę (dvarus) paveldėdavo vyriausias sūnus, šis paveldėjimo būdas apsaugojo šeimos turtą nuo skaldymo, konkrečios valdos galėjo būti paveldimos tik visos kartu). 1902-1921 m. sodyba buvo tapusi Tiškevičių giminės rezidencija. Per Pirmąjį pasaulinį karą, artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su šeima paliko dvarą ir persikėlė į Sankt Peterburgą. Pasak Zofijos Potockos (Juozapo Tiškevičiaus dukterėčios), jis mirė 1917 m. Sankt Peterburge, kitų duomenimis - Helsinkyje. Užutrakio dvarą paveldėjo vyriausias grafo sūnus Andrius ir jį valdė iki 1939 m. (Antrojo pasaulinio karo).
Sovietmetis ir okupacija
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Užutrakio dvaro sodyboje veikė darbo stovykla, kurioje dirbo nacių represuoti žydai. Ji pradėjo veikti nacių okupacijos pradžioje, 1941-ųjų rugpjūtį, kai dar nebuvo įsteigtas Vilniaus getas. Vėliau sodyba buvo nacionalizuota sovietų valdžios. Joje veikė KGB poilsio vila, kiek vėliau sovietinių pionierių stovykla ir galiausiai iki 1991 m. – turistinė bazė.
Atkūrimas ir šiandiena
Nuo 1991 m. Užutrakio dvaro sodyba yra valstybės saugomos teritorijos – Trakų istorinio nacionalinio parko dalis. 1995 m. Užutrakio dvaro sodybos pastatai buvo perduoti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, kurio iniciatyva vykdomi Užutrakio dvaro sodybos ansamblio atkūrimo darbai.
Juozapas Tiškevičius, penktasis grafo Juozapo Tiškevičiaus ir Zofijos Horvataitės sūnus, gimė 1868 m. Lentvaryje. Baigęs pradinius mokslus namuose, kur jį mokė guvernantai, įstojo į privilegijuotų luomų berniukų karo mokyklą - pažų korpusą Sankt Peterburge. Gavęs kavalerijos leitenanto laipsnį, tarnavo carienės Marijos Fiodorovnos kamerheru ir šambelionu. 1897 m. Varšuvoje grafas vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk - Četvertinską. Juozapas priklausė jo brolio Vladislovo 1907 m. įsteigtai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijai. Jis finansiškai rėmė XX a. pradžioje prasidėjusią Trakų pilies restauraciją. Dukterėčios Zofijos Potockos teigimu, dėdė buvo sumanus, taupus, "mokėjo gerbti pinigus", labdaringas, nemėgo viešumo. 1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su žmona ir vaikais apleido Užutrakį ir pasitraukė į Sankt Peterburgą. Ten gyvendamas labai ilgėjosi savo mylimo Užutrakio. Mirė 1917 m. Sankt Peterburge, kai kurių kitų šaltinių duomenimis - Helsinkyje.
Kunigaikštytė Jadvyga Sviatopolk - Četvertinska gimė 1878 m. Skidelyje (Lenkija). 1897 m. Varšuvoje ji ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus, Užutrakio dvarininko. Zofija Potocka, grafo Vladislovo Tiškevičiaus dukra, prisimena dėdienę kaip elegantišką, ramią ir atsidavusią savo šeimai moterį. Žinoma, kad Jadvyga buvo labai pamaldi ir labdaringa. 1904 m. ji kartu su kitomis Tiškevičių giminės moterimis Vilniuje, Trakų gatvėje, fundavo vargstančioms siuvėjoms prieglaudą „Šv. Jadvygos namai". 1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Jadvyga su vyru ir vaikais išvyko į Sankt Peterburgą. Po vyro mirties 1917 m. ji su vaikais per Suomiją pateko į Švediją, vėliau - į Varšuvą, iš kurios 1921 m. grįžo į Užutrakį. Mirus vyrui, Jadvyga niekuomet nepaliovė nešioti gedulo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafienė pasitraukė į Kretingos dvarą pas vyro brolį Aleksandrą, kur 1939 m. mirė.
Jadvygos ir Juozapo Tiškevičių vaikai
Joana Sofija Marija, vyriausioji Juozapo ir Jadvygos dukra, gimė 1898 m. Varšuvoje. 1921 m. ji ištekėjo už Biržų ordinatoriaus sūnaus Stepono Tiškevičiaus. Su juo susilaukė keturių dukrų. Kaip ir tėvas, Joana be galo mylėjo Užutrakio rūmus „... panašius į Petit Trianon Prancūzijoje, tačiau didesnius...". Joana Sofija Marija mirė 1979 m. Paryžiuje. Andrius, vyresnysis Juozapo ir Jadvygos sūnus, gimė 1899 m. Vilniuje. Po tėvo mirties 1917 m. paveldėjo Užutrakio ordinaciją, kurią valdė iki Antrojo pasaulinio karo. 1939 m. pabėgo į Londoną, kur 1962 m. vedė Kamilą Ibrahim Achmetovič. Jis mirė 1973 m., nesulaukęs palikuonių. Zdislovas Stanislovas Kostka, jaunesnysis Juozapo ir Jadvygos sūnus, gimė 1901 m. Užutrakyje. 1925 m. vedė Teresę Drucka - Liubecką. Su ja susilaukė keturių sūnų. 1939 m. bolševikų buvo suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą, kur 1941 m. mirė. Marija, jauniausioji Juozapo ir Jadvygos dukra, gimė 1904 m. Vilniuje. 1928 m. ištekėjo už Zigmanto Vielopolskio. Turėjo tris vaikus. Mirė 1971 m. Krokuvoje.
"Visi tie šedevrai, skoningai išdėstyti, - rašo Zofija Potocka - traukė akį, bet sudarė šiek tiek dirbtiną atmosferą, kurioje atvykėlis, žavėdamasis tais stebuklais, bijojo laisvai pajudėti ir sėdėti ant tų sofų ir fotelių."
Juozapo ir Jadvygos dukra Joana prisimena: "Gražūs rūmų salonai buvo apstatyti Liudviko XVI stiliaus baldais. Ant sienų kabojo gobelenai ir paveikslai. Tarp jų - nuostabus mergaitės portretas, tapytas Grezo."
Gobelenų salė, buvusi šalia pokylių salės, be tinkančių muziejams gobelenų, buvo papuošta dideliu pasteliniu šeimininkės portretu, tapytu Tiškevičių giminės dailininko lenko Kazimiero Mordasevičiaus (1859-1923). Šis žinomas ir gerai apmokamas dailininkas, dirbo ne tik valdovų bei aristokratų šeimoms (tapė Rusijos carus Aleksandrą II ir Aleksandrą III), bet tapė ir lenkų romantikus: Šopeną, Mickevičių, Slovackį. Kazimieras Mordasevičius viešėjo Užutrakyje 1900 m. Zofija Potocka prisimena: "Portretas vaizduoja grafienę Jadvygą, sėdinčią ant kanapos (randdeur naturelle) šviesiai žalia puošnia suknele, su užmesta ant pečių sabalo pelerina, ant galvos - didelė aksominė a la Rembrand stiliaus skrybėlė".
Grafienės kabinete stovėjo medinis specialus siuvinėjimo rėmas, ant kurio buvo siuvinėjami įvairaus dydžio darbai: staltiesės, arnotai. Maži staliukai, komodos ir lentynėlės buvo pilnos vertingų mažmožių. Grafienė kolekcionavo meniškus nuotraukų rėmus ir juvelyrinius dirbinius, padarytus emalės - cloisonne technika. "Ant mano motinos darbo stalo, - prisimena dukra - stovėjo žymaus prancūzų juvelyro Faberže rėmelių kolekcija. Jis pagal caro užsakymą raižė nuostabias figūrėles, velykinius kiaušinius."