Kultūra
- Titulinis
- Nacionalinis parkas
- Kultūra
Trakų apylinkės – ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Nacionaliniame parke yra 118 kultūros paveldo objektų. Tai unikali priešistorės, viduramžių ir naujausios istorijos laikų kultūros paveldo objektų saugykla. Čia išliko mitologiją liudijančių vietų, piliakalnių ir pilkapynų, gynybos bei karybos įtvirtinimų, vienuolynų ir bažnyčių bei urbanistinių paminklų.
Jau neolito amžiuje čia kūrėsi senovės gyvenvietės, paprastos stovyklavietės, geležies amžiuje įtvirtintos gyvenvietės, viduramžiais tvirtinami piliakalniai. Išskirtinis šios teritorijos vaidmuo yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Čia randame svarbiausius valstybės gynybos ir karybos paminklus. Priešinantis Kryžiuočių ir kalavijuočių ordinui Trakų žemėje XIII-XIV a. buvo sukurta galingiausia gynybos sistema. Bražuolės, Daniliškių ir Varnikų piliakalnių gynybiniai pajėgumai tarnavo Senųjų ir Naujųjų Trakų fortifikacinių tvirtovių stiprinimui. Istorija neišsaugojo Senųjų Trakų – Vytauto gimtosios pilies, tačiau šiandien galime didžiuotis Trakų Salos ir Pusiasalio viduramžių pilimis. Prie pilių kūrėsi miestas, klestėjo prekyba ir amatai. Trakai ir jų apylinkės tapo išskirtine sankaupa etnokultūrinių tradicijų įvairovės, skirtingų konfesijų sakralinio paveldo objektų, savito urbanistinio paveldo, nes čia nuo seno gyveno daugiatautės bendruomenės. Trakai – nuo seno daugiatautis (lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių, lenkų) miestas. Ilgaamžis, daugiatautis ir daugiakonfesis kultūros paveldas, yra didžiausia vertybė saugoma Trakų senamiestyje ir apylinkėse.
Senųjų Trakų piliavietė
Senųjų Trakų piliavietė - besikuriančios Lietuvos valstybės sostinė. Pasak metraščių XIV a. pradžioje didysis kunigaikštis Gediminas iš Kernavės čia perkelia sosto vietą ir pastato svarbiausią valstybės tvirtovę. Tai senosios Lietuvos ir Gediminaičių dinastijos klestėjimo pradžia – Gedimino, Kęstučio, Vytauto rezidencija. Spėjama, kad 1350 metais čia gimė Vytautas Didysis. Manoma, Kęstučio statyta pilies buvo aptvarinio tipo, mūrinė, pastatyta keturkampėje piliakalnio aukštumoje, apsuptoje 40 m. pločio ir 6-8 gylio gynybinio griovio pilno vandens. Į pilį buvo patenkama mediniais tiltais. Karų su Kryžiuočiais metu pilis buvo ne kartą puolama ir griaunama. Galiausiai 1391 metais antpuolio metu pilis sugriauta ir nebeatstatyta. Piliavietėje XV a. Vytauto rūpesčiu įkurdinami vienuoliai benediktinai. Deja, 1757 metais kilęs gaisras sunaikino vienuolyno pastatus ir bažnyčią. Šiandien senojoje piliavietėje stovi XIX perstatytos neogotikinės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis.
Salos pilis
https://trakaimuziejus.lt/apie-mus/salos_pilis/
Pusiasalio pilis
https://trakaimuziejus.lt/pusiasalio_pilis/
Bražuolės piliakalnis
Įrengtas Bražuolės upelio šlaite. Apgyvendintas dar II tūkstantmetyje pr. Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais tapo Trakų gynybinio komplekso dalimi. Manoma, kad tada ant piliakalnio stovėjo galingai įtvirtinta, pylimų ir griovių juosta apsupta medinė pilis, buvusi vienu iš LDK gynybos centrų. Ant išorinio pylimo viršaus buvo pastatyta ir mažiausiai dešimt kartų remontuota gynybinė medinė 1,5 m pločio siena. Pilyje rezidavo LDK kunigaikštis Jogaila. Čia 1382 m. pasirašė sutartį su Kryžiuočių ordinu, ieškodamas sąjungininkų kovoje dėl valdžios prieš LDK kunigaikštį Kęstutį. Matomai šioje pilyje buvo suregztas sąmokslo planas - nužudyti Kęstutį.
Piliakalnis labai apardytas arimų ir aikštelėje stovėjusios sodybos, šlaitai apaugę medžiais ir krūmais ir pamatyti kur buvo apsauginiai pylimai, grioviai, gynybinės sienos ar pilies vieta neįmanoma.
Daniliškių piliakalnis
Vietinių vadinamas Totorių kalnu. Sovietmečiu vykdant archeologinius tyrimus rasta I tūkstantmečio lipdytos keramikos. Piliakalnis ypač stačiais, augmenija apaugusiais šlaitais. Jį supa Sasonės ežero slėnis ir pelkė. Nuo piliakalnio viršūnės veriasi fantastinės Trakų istorinio nacionalinio parko etaloninės panoramos. Sovietiniais metais per piliakalnio apžvalgos teritoriją nutiesta aukštosios įtampos elektros linija, menkina vizualią kultūros paveldo objekto vertę. Deja, piliakalnis kol kas nepritaikytas lankymui.
Varnikų piliakalnis
Piliakalnis išsamiau netyrinėtas, tik žvalgytas. Papėdėje rasta lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Iš to spėjama, kad buvo naudojamas I tūkstantmetyje prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus. Taigi gyventa maždaug prieš 2500 tūkstančius metų, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptasi ištikus pavojui.
Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Galėjo būti žvalgakalniu nes netoli nuo jo ėjo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reikšmę ir funkcijas.
Daniliškių sentikių kaimas
Daniliškių sentikių kaimas, kuriame nuo Rusijos caro persekiojimo slėpėsi sentikiai įsikūrė dar XVIII amž. Tai seniausia sentikių bendruomenė Vilniaus krašte. Archyvuose 1822 m. dokumentuose minima, kad dvarininkų Riomerių žemėse Daniliškių kaime įsikūrę žmonės sudarė 116 asmenų sentikių bendruomenę. Gyvenvietėje būta 17 kiemų. Gyvenamieji pastatai buvo statomi galiniu fasadu atsukti į gatvę, o ūkio statiniai „paslėpti“ giliau sklype. Tarpukario Lietuvos žemės reformos metu, Daniliškių žemė buvo sudalyta į 24 sklypus ir šalia kaimo įkurti 4 ‘kolonijomis” vadinti vienkiemiai. Šiuo metu kaime gyvena tik kelios sentikių šeimos. Deja, senojo valakinio kaimo fizinės ir dvasinės vertybės, mažėjant gyventojų skaičiui tampa nykstančiu etnokultūriniu paveldu.
Senųjų Trakų valakinis rėžinis kaimas
Senųjų Trakų kaimas valakų reformos atspindys. Gatvinė gyvenvietė susikūrė XVI a. viduryje, dabartinės gyvenvietės pietinėje dalyje. Gyvenvietė išsaugojo valakinio kaimo gatvinės gyvenvietės planą ir vaizdą, pasižyminčius siaurais ir ilgais sklypais. Dauguma pastatų, šonininiame fasade turi medinius prieangius su dvišlaičiais stogeliais, namų langai papuošti dekoratyviniais apvadais, sienos medinėmis dailylentėmis, ištęsto stačiakampio plano. Ūkiniai pastatai sklypo gilumoje, už gyvenamojo namo, mažesnių tūrių be puošybos elementų. Dauguma pastatų mediniai, statyti XIX-XX a. dažyti šiltomis spalvomis. Gyvenvietė išlaikė istorines funkcijas, iki šiol sodybos gyvenamos.
Serapiniškių ir Varnikėlių kaimai
Deja, šie kaimai etnografinę vertę beveik prarado. Senieji pasatai sugriuvo, o naujos statybos pastatai nebeturi istorinės etnografinės reikšmės.